kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Būga


Kazimieras Būga (1879–1924) yra ne tik kalbotyros profesionalas, bet ir kalbotyros romantikas: jam rodėsi, kad nuosekliai dirbant vìsos lietuvių ir jų artimiausių giminaičių kalbõs paslaptys bus atskleistos, o senosios genčių rìbos gali būti nubrėžtos įsiklausius į upių ir ežerų vardus: „Kalbininkų tyrinėjimai parodė, kad kalbõs esama geriausio šaltinio istorijai. Tik reikia juo mokėti naudotis“, „Kur kurios tautos senovėje gyventa, gali mums pasakyti žemė: reikia tik ji mokėti paklausti ir jos atsakas suprasti“ – šie Būgos žodžiai geriausiai nusako jo tyrinėjimų esmę. Kalbų Babilonas (pvz., žodyne žodžiai aiškinami ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, rusiškai, vokiškai, netgi lotyniškai ir graikiškai) jo darbuose vilioja tarsi pažadėtoji žemė. Visų lietuvių kalbos žodžių suregistravimas ir netgi jų etimologijos atskleidimas jam rodėsi esąs titaniškas, tačiau
tikram mokslininkui įveikiamas darbas. Sumanymai, ypač paskutinis, viršijo žmogaus jėgas ir pagaliau jį patį pražudė.
Algirdas Sabaliauskas to laikotarpio kalbininkus skirsto į dvi grupes –
pirmąją sudaro kitataučiai, puikiai išmanę kalbotyros metodus ir kryptis, bet vidutiniškai mokėję lietuvių kalbą, antroji grupė – lietuviai entuziastai, kuriems stigo lingvistinio išsilavinimo. Būgai netrūko nieko: jis buvo pirmasis lietuvis istorinės lyginamosios kalbotyros profesionalas, nukreipęs lietuvių kalbotyrą Franco Bopo, Rasmuso Kristiano Rasko, Augusto Šleicherio, Leipcigo lingvistinės mokyklos nubrėžtu keliu.
Būga gimė 1879 m. lapkričio 6 d. Zarasų rajone, Pažiegės vienkiemyje. Pramokęs skaityti namie jis dvi žiemas dar mokėsi pas daraktorius, 1890–1891 m. Dusetų valsčiaus, o 1891–1892 m. Zarasų apskrities mokykloje. Paskui gyvenimo kelias vedė į Peterburgą: 1895 m. baigė triklasę Sestržencevičiaus apskrities mokyklą, 1897 m. – keturklasę šv. Kotrynos mokyklą. Kaip ir daugeliui to meto besimušančių į mokslus, kilo dilema: eiti į kunigus ar pasirinkti daug sunkesnį duonos kąsnio ieškojimą. Tačiau Peterburgo kunigų seminarijoje ištvėrė tiktai metus: dėl to neteko tėvų paramos, dirbo observatorijoje ir kitur. 1900 m.
Tėvynės sarge išspausdino pirmąją publikaciją „Genys margas, o lietuviszka raszyba dar margesnė“ (taigi dar nerašyta š, tik sz), tais pačiais metais susipažino su Peterburgo universiteto privatdocentu Eduardu Volteriu. Likimas netikėtai jį suveda su Kazimieru Jauniumi, nes Rusijos Mokslų akademija paskiria Būgą jo sekretoriumi. 1905 m. įstojęs į Peterburgo universiteto slavų–rusų skyrių, Būga visas jėgas atiduoda jį sužavėjusio Jauniaus mokslo užrašymui, kuris jam rodėsi „išaiškinąs net tamsiausiąsias kalbõs raidõs ir kilmės slaptìs“, 1908 m. išleidžia Jauniaus įtakoje parašytą veikalą Aistiški studijai, tiesa, jau kitais metais išsiuntinėjo veikalo autokritiką (retas įvykis mokslo istorijoje, lietuvių lingvistikoje – vienintelis). Studijuodamas Būga rinko dialektologinę (tarmių) medžiagą, paskelbė etimologinių (žodžių kilmės) tyrinėjimų, studiją Apie lietuvių asmens vardus ir t. t. 1912 m. baigęs universitetą, jis buvo paliktas rengtis profesūrai (katedrai tuo metu vadovavo Jonas Boduenas de Kurtenė), gilino kalbos žinias Karaliaučiuje pas Adalbertą Becenbergerį, 1916 m. paskirtas Peterburgo universiteto privatdocentu. 1916 m. jam pasiūlyta vadovauti Lyginamosios kalbotyros katedrai Permėje, suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus vardas, o 1919 m., Permės universitetą evakvaus į Tomską, ten trumpai ir dirbo. 1920 m. Būga atvyksta į Lietuvą, apsigyvena Kaune, dėsto universitete (nuo 1922 m. profesorius). Čia jis ėmėsi sunkiausio ir lemtingo darbo – lietuvių kalbos žodyno leidimo. Milžiniškas ant pečių užsidėtas krūvis palaužė mokslininką: jis mirė 1924 m. gruodžio 2 d. Karaliaučiuje, palaidotas Kaune.
Senieji asmenvardžiai. Pirmasis didesnis Būgos darbas – studija Apie lietuvių asmens vardus, paskelbta 1911 m. leidinyje Lietuvių tauta (tais pačiais metais tyrinėjimas išleistas atskira knyga). Turbūt kiekviename didesniame žmonių būryje rasime Vytautą, Gediminą, Gintautą, tačiau tik retas žmogus žino, kad nors patys vardai ir mena kunigaikščių laikus, kelis šimtmečius jie buvo užmiršti, glūdėjo svetimomis kalbomis parašytuose metraščiuose ir kronikose, užrašyti pagal lotynų, vokiečių ar rusų kalbos taisykles. Tiesa, dalis dvikamienių asmenvardžių yra virtę pavardėmis, jos labiausiai paplitusios tarp žemaičių. Senuosius asmenvardžius naujam gyvenimui prikėlė Būga, dar 1910 m. Lietuvių Mokslo draugijos suvažiavime skaitytame pranešime įrodinėjęs, kad mūsų dvikamieniai asmenvardžiai turi atitikmenų kitose ide. kalbose ir yra paveldėti iš prokalbės. Įrodymams pasitelkti ne tiktai metraščiai, bet ir gyvosios kalbos pavyzdžiai. Įdomu tai, kad Būga atkreipė dėmesį į du iš pirmo žvilgsnio vienas kitam prieštaraujančius dalykus: pirma, kad asmenvardžiai yra semantiškai motyvuoti, t. y. Tautgina, Butgina, Vaišnora, turėję reikšti tautą gina, butą gina, vaišių nori. Kita vertus, Būga pastebėjo, kad sudurtiniuose asmenvardžiuose dėmenys laisvai kaitaliojasi: Gintautas, Gimbutas< Ginbutas, Norvaišas. Toks laisvas žodžio dėmenų kaitaliojimas kelia nuostabą. Dabar reiškinį bandoma aiškinti, į sudurtinį žodį žiūrint kaip į herojinio epo liekanas, nedidelius eilėraščius, sudarytus iš dviejų žodžių, skirtų pagarbinti, pašlovinti kariui ar valdovui. Taigi Būga gali būti laikomas lietuvių istorinės poezijos tyrinėjimų pradininku. Reikia pridurti, kad rekonstruoti senuosius lietuvių asmenvardžius galėjo tik turintis puikų lingvistinį išsilavinimą ir kalbinę nuojautą etimologas: metraščiuose ir kronikose vardų rašyba įvairuoja, skirtingose epochose ta pati raidė galėjo reikšti ne tą patį garsą. Būgos atstatyti kunigaikščių vardai Mìndaugas, Vaĩšvilkas, Trenióta, Traidenis, Vytenis, Jogáila, Lengvenis, Vytautas, Švitrigáila tvirtai prigijo mūsų istorijoje, grožinėje literatūroje.
Etnonimika. Būga baltų genčių vardus ir jų paplitimo ribas aiškino stebėtinai tiksliai, ypač turint galvoje tai, kad iki tol niekas šiuo klausimu nebuvo specialiai domėjęsis. Kaip ir tikrinių vardų rekonstrukcija, etnonimų kilmės aiškinimas susijęs su etimologija, t. y. žodžių kilmės atskleidimu. Būga apžvelgė visų žinomų baltų genčių vardus. Tiesa, šio mokslininko darbuose vartotas ne tik baltų (XIX a. viduryje Ferdinando Neselmano pasiūlytas terminas), bet ir aisčių (Būgos nuomone, šiuo vardu vadinta prūsų gentis, gyvenusi prie Vyslos žiočių ir Ais(t)marių – taip jis vertė vokišką vandenvardį Frisches Haff) vardas, žinomas nuo pirmųjų mūsų eros metų iki XX a. Būga aptaria prūsų, latvių, lietuvių, kuršių, žiemgalių, sėlių, jotvingių, sūduvių, galindų ir kt. genčių vardus, prūsų žemių (Pamedė, Pagudė, Varmė ir kt.) pavadinimus, dažniausiai, kaip ir šių dienų moksle, juos siedamas su hidronimais. Būga buvo itin sąžiningas mokslininkas, todėl neretai, jeigu trūkdavo duomenų tikslesnei etimologijai, žodžio kilmės sprendimą atidėdavo, pvz., nagrinėdamas etnonimo aisčiai kilmę, jis tiktai aptaria gentivardį, duodamas galimus atitikmenis kitose kalbose, tačiau vengdamas tikslesnės etimologijos.
Būgą ypač domino baltų genčių ribos, tų ribų slinktys. Jis pastebėjo, kad baltų senovėje gyventa daug didesniame plote į rytus ir pietus: iš pietų atėjusios slavų gentys vertę baltus keltis į vakarus ir šiaurę. Ir patys baltai visą laiką judėję: Būga pastebi vieną labai įdomų reiškinį –
vietovardžių atsikartojimą lietuvių ir latvių žemėse, liudijantį, kad mūsų protėviai atkeliavę į dabar gyvenamas vietas vilnimis.
Žodyno kortelės. Didžiausiu Būgos darbu laikomas lietuvių žodyno rengimas. Grįždamas iš Rusijos jis parsigabeno 4 pūdus žodyno lapelių, o pradėdamas rašyti patį darbą turėjo apie 17 pūdų. Greičiausiai šis darbas, o ypač supratimas, kad žodyno tobulo negalės leisti, pakirto Būgos jėgas. Mūsų dienomis baigtas leisti Lietuvių kalbos žodynas yra didelio kolektyvo darbo vaisius. Būga turėjo talkininkų, tačiau buvo raginamas pradėti leisti žodyną, todėl mokslininkas skundėsi, kad „Žodyną pradedu leisti net žodžių lakštelių nesusitvarkęs, nesusidėliojęs jų net skiemenimis“. Būgos žodyno koncepcija gerokai skyrėsi nuo mums žinomo Lietuvių kalbos žodyno: būdamas puikus mokslininkas teoretikas, Būga į jį dėjo asmenvardžius, vietovardžius, svetimžodius, netgi nebuvėlius žodžius, t. y. lietuvių kalboje nesančius ir niekados nevartotus žodžius, kurie per apsirikimą pateko į kalbininkų darbus. Prie žodžių pridedama jų istorija ir etimologija, t. y. aiškinama kilmė. Dėl tokios koncepcijos Būga buvo giriamas užsienio kalbininkų, bet smarkiai kritikuojamas tėvynėje – juk to laikotarpio visuomenė laukė praktiniams tikslams tinkančio žodyno! Tiesa, tokio žodyno, kokį buvo sumanęs Būga, vienas žmogus negali parašyti, tai didelių kolektyvų triūso vaisius, subrandinamas per kelis dešimt-mečius.
Būga nutiesė tvirtą kelią būsimam lietuvių kalbos mokslui, ypač jos istorinei lyginamajai krypčiai, kėlusiai pasididžiavimą savo kalba. Miręs būdamas vos 45 metų (1924 12 02) mokslininkas nepaliko mokinių, todėl į jo nutiestas vėžes buvo grįžta tiktai septintajame XX a. dešimt-metyje, pasirodžius Jono Kazlausko, Vytauto Mažiulio, Zigmo Zinkevičiaus darbams, kuriems postūmį davė ir 1958–1962 m. išleistas Būgos raštų tritomis. Tiesa, dabar gal pačiam Būgai būtų keista ir nepriimtina, kad terminas
aukštaitis rašomas su k (Būga visur rašo augštas, augštaitis, siedamas jį su auga, auginti, plg. „Visus lietuvius, tiek augštaičius, tiek žemaičius, viena tauta daro kalba“). O prie kompiuterio pratusį žmogų žavi nepaprastai daili Būgos laiškų ir žodyno kortelių rašysena.

Kazimieras Būga: kalbos pasirinkimas
Kalba priklauso visiems ja kalbantiems – kalbėjimas, kalbėjimo būdas yra asmens savybė ir nuosavybė. Bet yra žmonių, kuriuos kalba yra palietusi ypatingiau, tapusi svarbiausiu interesu. Kalbininkai – kalbos tarnai, jos ištikimieji. Tarnystės gražumą kartais naikina visažinystė, kitiems primetama kontrolė. Dėl to tarp rašytojų ir kalbininkų atsiranda įtampų. Rašytojai siekia kalbos laisvės, nebijo klysti, rizikuodami skatina atsiskleisti neišnaudotus kalbos turtus. Kalbininkai labiau pasitiki taisyklėmis, kad ir pačių suformuotomis. Bet yra atvejų, kai kalbininkas įgyja tokį didelį autoritetą, kad yra kone visuotinai pripažįstamas. Tokią didelę garbę buvo pelnęs Kazimieras Būga. Jam, deja, tebuvo lemta neilgai gyventi, galbūt ir dėl pernelyg įtempto darbo. Kiekviena kalbos sritis jam buvo įdomi ir visur liko jo pėdsakų. Giliausi pėdsakai -- žodžių moksluose: leksikologijoje ir leksikografijoje. Kaip ir visi ko nors pasiekę žmonės turėjo mokytojų. Svarbiausias -- kalbininkas Kazimieras Jaunius, savito būdo žmogus, daug mąstęs, bet nenorėjęs pats rašyti. Būga buvo jo sekretorius, siekė užrašinėti jo mokslą.
Humanistikai reikia autoritetų. Autoritetai tvirtina humanistikos būtį. Jei nėra autoritetų, nėra ir aukštesnio lygio humanistikos. Kalba, jos tyrimai, ko gero, yra humanistikos centras.
Kalbos mokslas iš humanistikos moksliškiausias, turįs nepaneigiamų dėsnių, taisyklių, faktų. Bet kartais – ir žemuogių skonio, pagal archeologę Mariją Gimbutienę. Mokslas, reikalaujantis poetinių pajautų, metaforinių rizikų, nepaprastos klausos – lyg kalbos gausmo besiklausančio ausis pasiektų labai seni, labai gilūs balsai.
Būga – iškili asmenybė, priklausanti ne tik kalbos mokslui, bet ir reikšmingajam XX a. pradžios kultūriniam kontekstui, labiausiai suintensyvintam vidinių literatūros – kalbos meno – poslinkių.
Kultūrinių požiūriu Lietuvai XX a. prasideda po spaudos atgavimo, po Vilniaus seimo, sustiprinusio ir nepriklausomo gyvenimo viltis. XX a. pradžia, pirmieji dešimtmečiai gali būti apibūdinami kaip tautos dvasios (lietuviškumo) ir tautos šaknų ieškojimo laikas, kartu kuriant ir pamatines kultūros organizacines struktūras – meno ir mokslo draugijas. Kultūrinė veikla ima funkcionuoti įvairiais būdais ir pavidalais. Aukštojoje kultūrinės veik-los pakopoje galime matyti pirmąsias dailės parodas, kur greta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio eksponuojama tautodailė, dailieji amatai, kur formuojamas supratimas, kad profesionalusis menas turi semtis gyvybės syvų iš liaudies kūrybos, folkloro. Tautosakos ir tautodailės rinkimas apima kultūros pažemius – sodiečiai pajunta turį kažką ypatingo, reikalingo ir kitiems. Ieškoma kasdienio gyvenimo ir aukštųjų dvasinių siekimų dermės. Ir studentas Kazys Būga vaikšto po Dusetų apylinkę, užrašinėdamas dainas, žodžius, mįsles, tarsi išreikšdamas ne tik kalbininko, bet ir apskritai kultūros žmogaus interesus, įsipareigojimus savo tautai. Tęsiama tai, kas pradėta brolių Antano ir Jono Juškų,  – rinkti liaudies kūrybą. Ir kaip meno, ir kaip kalbos medžiagą. XX a. pradžioje vis labiau matoma ir tautosakos estetinė reikšmė, imamas justi senos dainos dainuojant atsinaujinantis estetinis kūnas. Jaunas Būga savaip dalyvauja J. A. Herbačiausko, S. Čiurlionienės-Kymantaitės tautos dvasios programose. Mene, ypač literatūroje, ieškoma tautinio stiliaus pradmenų, įteisinamos poetinės tautosakos stilizacijos. Vis labiau kyla ir lietuvių kalbos, ne tik kaip baltistikos ir indoeuropeistikos objekto, bet ir kaip tautos dvasios kūrėjos ir reiškėjos klausimai. Mėgėjams palanku skelbti romantines, miglotas etimologijas ir hipotezes, nors ir jos atlieka savo kultūrinį vaidmenį, žadina poetinę vaizduotę. Savo „Aistiškais studijais“, Imperatoriškosios mokslų akademijos išleistais 1908 m., ir Būga, eidamas Kazimiero Jauniaus keliu, bent iš dalies pasiduoda šioms tendencijoms. Vėliau pats išsiuntinėjo kalbininkams šito veikalo autokritiką. Tai labai retas atvejis -- didžiausio mokslinio sąžiningumo. „Aistiški studijai“ lieka svarbūs kaip mokinio įsipareigojimo mokytojui, jo autoriteto pripažinimo liudijimas – veikalas dedikuotas kunigo Jauniaus atminimui, pabrėžta, kad knygoje „telpa kun. prop. Dr. mokslas apie lietuvių prokalbę“. Vienas įdomiausių lietuvių kultūros veiksmų – jauno Būgos pasirodymas vienišėjančiame Jauniaus gyvenime, bandymas išplėšti žodžius ir jų supratimus iš grimztančios į tylą sąmonės. Būga juto, kad be mokytojų mintis jokioje srityje nejuda į priekį. XX a. lietuvių dvasines ambicijas ieškoti savo atskirumo ir savitumo atitinka ir savaip poetiškas atskiros lietuvių prokalbės teigimas – vienas iš moksline prasme klaidingų, bet sąmonės kryptingumu įspūdingų „Aistiškų studijų“ teiginių.
XX a. pradžioje Europos universitetų profesoriai kalbotyros kursuose remiasi ir lietuvių kalba, tačiau pačioje Lietuvoje rimtesnių ir kartu su kultūriniais poreikiais susietų kalbos studijų dar nėra. Bet kultūros dvasia yra tarsi užkrėsta Jauniaus gilinimosi į kalbą paslaptingumu. Tebejaučiamas Antano Baranausko, liudijusio didžiausią kalbos ir literatūros vienovę, kalbos intereso ir estetinio prado sąveikos galimybę, poveikis. Jaunas miręs filosofas Ramūnas Bytautas pradeda kurti lietuvių kalbos filosofiją, po kelių dešimtmečių bandytą tęsti filosofo Antano Maceinos. Būga liudija įdomiausią Simono Daukanto atgarsį savo sąmonėje – pirmiausia išskirtiniu dėmesiu jo raštams, kuriuose rado daug nežinomų senų žodžių. Daukantiškas atrodo ir Būgos dalyvavimas dar nelegalioje lietuviškoje spaudoje. Ir pats su draugais, kaip nurodoma biografų, buvo pradėjęs leisti nelegalų kultūros laikraštį
Žiburys, rašė į Tumo-Vaižganto Tėvynės sargą; ne vienu atveju iš tiesų veikė daukantiškai, nes siekė padėti žmonėms, šviesti juos („Apie vaikų kirmėles“, „Degtinės ir alaus gėrimas“ ir kt.). Surinkti į vietą jauno Būgos straipsneliai ir korespondencijos įdomiai papildytų jo biografiją, labiau praskleistų ir įtvirtintų XX a. pradžiai svarbią susipratusio, savo tautai tarnaujančio lietuvio sąvoką. Savo kalbinėje autobiografijoje („Kaip aš tapau žodyno rengėju?“) Būga rašė: „Nuo pirmųjų mokyklos dienų priderėjau prie susipratėlių lietuvių skaičiaus.“ Susipratėliai lietuviai XX a. pradžioje buvo kultūrinio gyvenimo judintojai, dirbę darbus, kurie tuo metu atrodė reikalingi ir svarbūs. Būga iš tiesų buvo vienas negausių to laiko lietuvių, kurie ėmėsi ir to, kas nepriklausė profesijai, pagrindiniam pasirinkimui.
Svarbiausia, be abejonės, yra tai, kad Būga suteikia labai stiprų impulsą profesionaliai lietuvių kalbotyrai, kartu su Janiu Endzelynu ima kurti pačių baltų baltistiką, neatskiriamą nuo lyginamosios indoeuropeistikos. Profesionalumo slenkstį panašiu laiku įveikia ir kitos lietuvių kultūrinės bei intelektinės veiklos sritys – dailė, literatūros tyrinėjimai, teatras. Jau ankstyvoji Būgos kalbinė veikla ryškina profesionalumo slenkstį lietuvių kultūroje.
XX a. pradžioje susidaro palanki atmosfera pasirodyti išskirtinių galimybių asmenybėms. Iškyla Vincas Krėvė-Mickevičius, kurį laiką viliotas ne tik lietuvių senovės, bet ir indoeuropiečių protėvynės mįslių. Čiurlionis suformuoja aukštąjį lietuvių dvasinės kultūros skliautą, tampa pripažintas ir svetur. Greta jų minėtinas ir Būga, pirmasis europinio masto lietuvių kalbininkas, atsiliepęs ir į to laiko dvasinės kultūros poreikį – atskleisti taką į lietuvių kalbos praeitį, į senovę, nuvalyti negailestingo laiko ir svetimųjų apnašas nepažeidžiant kamieno. Išskirtinių, genialiųjų to laiko Lietuvos žmonių kontekstui priklauso ir Žemaitė; jos kūryboje didele savaimine galia skleidėsi kalbos dvasia, davusi ne vieną postūmį ir kalbos teorijai, ir praktikai (labiausiai Jonui Jablonskiui). Būgos kalbos tyrinėjimus netgi galima matyti tame pačiame kultūriniame kontekste, kuriame savo paveikslus kūrė ir Čiurlionis, ieškodamas kosmogoninių, visuotinių pasaulio pradmenų (
Pasaulio sutvėrimas), jungdamas juos su tautiškąja dvasia. 1909 m. Čiurlionis nutapo Aukurą. Tuo pačiu laiku Būga, remdamasis Daukantu, „Kalbos dalykuose“ aiškino patį žodį aukuras, jo etimologiją, siūlė rašyti su dviem k (aukkuras – aukų deginimo, kūrenimo vieta). Matomos paralelės tarp Krėvės neoromantinio epo „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1911) ir tarp Būgos Lietuvos kunigaikščių vardų rekonstrukcijų. Kalbininkas pabrėžė, kad „Lietuvos kunigaikščių vardai turi turėti gryną lietuvišką lytį.“ Rekonstravo Mindaugą, Daugvilą, Vaišvilką, Treniotą, Traidenį, Vytenį ir kitus senuosius, kilminguosius vardus. Studijos „Kalbų mokslas bei mūsų senovė“ (1913) prakalbą pradėjo tokiu sakiniu: „Vargu rasti tokia susipratusi tauta, kuriai nerūpėtų pažinti savoji praeitis.“ Mintis, kuri yra labai artima ir Basanavičiui, Mokslo draugijos vadovui, su kuriuo Būga susirašinėjo, teikė kalbos duomenų, teigė, kad „senų senovės lietuvių tėvynei susekti daugiausiai padeda upių ir ežerų vardai“. Laiške Basanavičiui (1911) išliko ir senųjų literatūros raštų tekstologijai svarbi nuostata, kurią jis susidarė prižiūrėdamas Strazdo rinkinio leidybą: „Man Strazdo kalbos restauravimas visai nepatinka. Aš būčiau spausdinęs, laikydamos senųjų rankraščių, palikdamas net jų rašybą. Mano restauruotoji Strazdo tarmė vargiai galės būti paties Strazdo kalba“. Būga yra aiškiai pasisakęs už kalbinės autentikos išsaugojimą senuosiuose tekstuose; šios problemos dar ir šiandien nesame visai išsprendę.
Būga buvo kilęs iš labai nuošalaus aukštaičių krašto vienkiemio palei Žiego ežerą; Pažiegė ir šiandien pasiekiama siauru, iš vieškelio nuo Dusetų (ar į Dusetas) atsisukančiu keliuku, žema, krūmynais apaugusia vietove. Laimingai išlikusioje, restauruotoje sodyboje tebėra žymiojo kalbininko muziejus, vieta kupina prigimtinės aukštaičių dvasios. Vienkiemio nuošalumas brandino būsimo kalbininko sąmonę, mokė universalios gamtos kalbos, stiprino kultūrą pirminės patirties atramomis.
Kazimieras vienmetis su Biliūnu, artimo aukštaičių krašto vaikai, iš paskutiniųjų leisti į mokslus su vienintele vargo verta viltim – matyti sūnų ar brolį kunigu. Būgai lietuvių humanistikoje priklauso vienas pačių gražiausių ir skaudžiausių sakinių apie tėvą ir kartu apie didžiąją to laiko šviesos iliuziją – sūnaus kunigystę: „Tokiais žygiais nesibaisi prastuolėlis nemokytas sodietis, mano tėvas, be to, – nepasiturįs, nes jį džiugina viena mintis – išvysti savo sūnelį kunigu, kuris ne tiktai tėvus senatvėje priglaus, bet ir visus namus sušelps. Tėvas nešykšti sūnaus mokslui paskutinio skatiko.“ Ir Būga, ir Biliūnas patyrė ankstyvąsias dramas – seminarijos atsisakymą (Būga išstojo po metų), konfliktus su namais. Abu savarankiškai ir nelengvai ieškojo savo kelio – vienas į kalbą, kitas į literatūrą. Biliūnas rašydamas mokėsi rašomosios lietuvių kalbos; savo kūryboje jis (kaip ir Krėvė-Mickevičius) reiškė lietuvių senajai pasaulėjautai svarbią ramumo (romumo) nuotaiką. Vydūnui, vienam savičiausių tautiškumo dvasios ieškotojų ir kūrėjų, Romuva buvo itin svarbus žodis, vedantis gilyn į baltų mitologiją, į senąjį lietuvių tikėjimą. 1902 m. Vydūnas pradeda rašyti svarbiausią dramatiškos trilogijos
Amžina ugnis pagrindinę dalį „Romuva“. Būga Medžiagoje lietuvių, latvių ir prūsų mitologija išsamiai aiškino romuvos, romovės etimologiją. Mitologijos studijoms, svarbioms visai humanistikai, Būga teikė didelę kalbinę paspirtį; ypač tuo, kad stabdė saviveikliškumą, stiprino moksliškai argumentuotą požiūrį. Bet ne viena Būgos mintis lietuvių kultūrai ir menui buvo svarbi ir tuo, kad žymėjo mąstymo, taip pat ir mokslinio, ribą, paliko vietos paslapčiai – jis ne kartą yra sakęs, kad tikrieji kalbininkai nežino, kaip atsirado kalba. Žmogaus pasaulyje yra dalykų, kuriuos svarbu aiškinti ir aiškintis, bet jų neįmanoma galutinai paaiškinti, taip atsakyti į klausimą, kad jis daugiau nebebūtų keliamas. Šiuo požiūriu (ir ne tik šiuo) tarp kalbos lingvistinių teorijų, koncepcijų ir tarp literatūros esama įdomių paralelių. Į vieną kitą momentą yra atkreipęs dėmesį ir kalbininkas Skirmantas Valentas knygose Lingvistinis pasaulis poezijoje (1997) ir Mė(lynojo) nulio lingvistika (2007).
Iš trijų pagrindinių lingvistinių paradigmų (istorinės, struktūrinės ir generatyvinės) Būgos lingvistiniame mąstyme, aišku, dominuoja istorinis požiūris, lyginamosios kalbotyros išaugintas indoeuropiečių kalbų medis vienu ar kitu būdu iškyla jo straipsniuose; simboliškai tai atitinka ir XX a. pradžios literatūros medžius – Vydūno ąžuolą, Krėvės liepą. Tie patys medžiai auga čia, bet ir ne tik čia, žmogaus pasauliuose ir kalbose yra daug lyginimu paaiškinamų dalykų, bet esama ir to, ko lyginimas neapima, nepaima. Kūrybinė mintis turėtų labiau skverbtis ir į tai, kas kalboje lieka nežinoma, nepasiekiama mokslinei minčiai.
Žvelgiant į XX a. pradžią, matyti, kad kaip tik šio laikotarpio literatūroje prasideda ryškesnė kalbos refleksija – pirmiausia kaip galimybės išreikšti ir išsireikšti svarstymas, pa-stebimas Jono Biliūno, Šatrijos Raganos, Kleopo Jurgelionio kūryboje. Kiekviena kūrybingesnė meno atnaujinimo pastanga buvo susijusi ir su požiūriu į kalbą. Šiuo aspektu žvelgiant, lietuvių kultūros istorijai įdomūs yra Būgos ir Kleopo Jurgelionio, vieno ryškiausių XX a. pradžios lietuvių poezijos modernizatorių, ryšiai. Jurgelionis, vien tik kalbos garsine nuotaika paremto rinkinio pavadinimo
Glūdi liūdi (1916) autorius, tautosakos, ypač mįslių, rinkėjas, kėlęs M. K. Čiurlionio autoritetą ir siekęs organiškos eilėraščio formos, yra ir originalios studijos Panemunėlio tarmės fonetika (1911) autorius. Būga ir Jurgelionis tikriausiai susipažino Peterburge, lietuvių kultūrinėje veikloje, lietuviškuose vaidinimuose, kur Būga buvo sufleris, o Jurgelionis, ryškių artistinių duomenų žmogus, gal ir pagrindinių vaidmenų atlikėjas. Greičiausiai Būga pavėdėjo Jurgelionį kalbos dalykų linkme; laiške apie fonetikos aprašą atsiliepė itin teigiamai: „Tasai rašinys man pirštu prikišamai parodė, kad Tavęs turima gana gera ausis ir nepaprastas pastabumas.“ Kad Būgos neklysta, rodo ir kiti to laiko Jurgelionio darbai: Mįslių knyga (1916), o ypač Deklamatorius (1911) – deklamuoti parinktų lietuviškų eiliuotų tekstų antologija su originaliu įvadu, rodančiu ir fonetiko patirtį, atspindinčią ankstyvosios fonetinės terminijos formavimąsi. Jurgelionio išvada, svarbi ir šiandien, bet kaip sąlyga jau nebevykdoma: „Scenoje kalbėti sugadinta lietuviška kalba ne/da/leistina.“
Minėtame laiške Jurgelioniui, vadinamam geriausiu draugu, Būga bene daugiausia prasitaria apie save: „Jauniaus intekmė manyje labai didelė. Aš persiėmiau ne tiktai jo mokslu, bet ir jo ydomis. Dirbu savo šakoje visai neatsitraukdamas, lygiai tasai girtuoklis, prie degtinės prilipęs. Virtau gyvu girtuokliu (tiktai ne degtinės, kurios visai nekenčiu!)! Tasai dvasios girtuokliavimas atsišaukė tuo, kad dar lig šiolei nebaigiu universiteto.“ Būga, o ne kuris menininkas, XX a. pradžioje pamini tą ypatingą talentingų ar ir genialių žmonių dvasios bruožą – besaikį atsidavimą savo sričiai, svaigimą nuo atsiveriančių galimybių, besaikiu darbu, neatsižvelgiant į nieką kita, – dvasia svaigsta, trokšta dirbti daugiau ir daugiau. Būga šiame laiške rodosi ir kaip žmogus, pasitikįs
ratio principu; reikią gyvenimą tvarkyti – ir ar ne geriausias vaistas čia būsiąs žmona… Juolab kad ir dailininkui Adomui Varnui šiuo būdu pavykę savo netikusį gyvenimą (tiesa, dėl kitų priežasčių) pataisyti…
Žodiniai (ne tik meniniai) tekstai kiekvienoje kultūroje sudaro jos pamatą, išreiškia pagrindinių reikšmių ir prasmių struktūras. Kūrybos tekstai, pagrindiniai įstatymai, politinių apsisprendimų deklaracijos, pareiškimai, sutartys, manifestai. Daugumos tekstų reikšmingumas matomas, pamatuojamas, prie jų nuolat grįžtama. Bet yra ir tekstų, kurie, parašyti tik kaip privatūs laiškai ar tik laiškeliai, įeina į svarbiausių žmogiškųjų motyvacijų sistemas, pasako apie žmogaus dvasią, jos galimybes daugiau negu galima tikėtis. Toks tekstas, kurį reikėtų priskirti pamatiniams žmogaus dvasios liudijimams XX a. lietuvių kultūroje, yra Būgos laiškas žmonai, rašytas prieš pat mirtį. „Kur mano žodyno Kortelės? Ir ligoje rūpėjo žodyno dėžės […] Šitos dėžės pridera ne Būgai, bet Lietuvos turtui.“ Čia kalbama apie
Lietuvių kalbos žodyną. Šiandien turime 20 jo tomų, o pamatai padėti Būgos. Tas dėžes, pilnas žodžių kortelių, Būga saugojo kaip savo akį. Koks aukštas yra žmogaus sąmonės lygmuo, kokie ryškūs, net mirtinos ligos nesunaikinami yra moksliniai, o kartu ir pilietiniai įsipareigojimai. Kaip jie išplečia asmenybės lauką, visą gyvenimą apšviesdami jau kita šviesa, turto sąvoką metaforizuodami, paversdami dvasia. Taip, tauta kuriasi, yra kuriama ir iš nematerialios, nematomos medžiagos. Lietuvos turto metaforos šaknys yra daukantiškos, krėviškos, čiurlioniškos – didžiųjų naujojo laiko mūsų kultūros asmenybių šaknys tautoje, jos kalboje, kultūroje. Paskutiniu raštu, mokslinės veiklos moralumo ir pilietiškumo aktu, Būga simboliškai nurodo savo vietą tarp tautos kultūros sąmoningųjų, labiausiai susipratusiųjų. Žmogiškasis sąmoningumas nėra atskiriamas nuo tautinio, šių pradų harmonija lemia asmenybės autoritetą, esmingai veikiantį praeities, dabarties ir ateities nuostatas.
Būgos (kaip ir Čiurlionio) netekties asmeninio gailesčio pėdsakas liko vienu ar kitu būdu užfiksuotuose to laiko kultūros žmonių pokalbiuose, laiškuose. Įsidėmėtinos yra Šatrijos Raganos reakcijos. Į Būgos mirtį rašytoja atsiliepė keliuose laiškuose. Viename jų rašė: „Koks smūgis mums Būgos mirtis! Jis vienas man tebuvo autoritetas kalbos dalykuose. Dabar tartum pamatas iš po kojų paspruko“.
Ir šis nuoširdus rašytojos gailestis liudija, kas buvo Kazimieras Būga. Didis kalbininkas, ir šiandien minimas, cituojamas. Bet ne tik kalbininkas. Iškili, tauri asmenybė, kurios svarba kyla iš lietuvių kalbos giluminio patyrimo ir atkaklaus, kruopštaus tyrimo, bet išsiplečia, įgauna kitų prasmių, susiliečia su pamatiniais lietuvių tautos siekimais.

Skirmantas Valentas
Kazimieras Būga Permėje.1924 m. Kazimieras Būga pradėjo leisti Lietuvių kalbos didįjį žodyną sąsiuviniais (baigtas leisti 2008 m.Kazimieras Būga (stovi trečias iš kairės) su Peterburgo lietuvių studentų grupe Lietuvių mokslo draugijos susirinkime Vilniuje, 1912 m.K. Būgos paskaitos autografas.Kazimieras Būga (dešinėje) su Jonu Boduenu de Kurtenė (centre) Peterburge, 1908 m.K. Būgos knygynėlis.Kazimiero Būgos kartoteka.

Ar žinote, kad...